AI, pasąmonė ir terapija: kodėl „pasitariau su ChatGPT“ dar nereiškia tikro pokyčio
6/1/20266 min read
AI gali padėti suprasti emocijas ir rinkti informaciją, tačiau terapijoje jis neatstoja ryšio, individualaus vertinimo ir tikro pokyčio proceso. Straipsnyje apie AI, pasąmonę ir terapiją, aptariama, kuo dirbtinis intelektas gali padėti, o kuo negali pakeisti terapeuto.
Tai vis dažniau pasikartoja pokalbiuose
Pastaruoju metu vis dažniau girdžiu teiginius, kurie prieš kelerius metus dar būtų skambėję kaip iš fantastinio filmo: „Pasitariau su ChatGPT“, „Pasiterapinau su ChatGPT“, „ChatGPT sakė, kad čia trauma“, „ChatGPT man paaiškino, kodėl taip reaguoju“. Šiuos sakinius girdžiu ne tik iš klientų, bet ir iš draugų, pažįstamų ar žmonių, kurie tiesiog domisi psichologija ir ieško būdų geriau suprasti save ir sau padėti.
Tai nėra nei keista, nei blogai. Iš tiesų man atrodo visiškai natūralu, kad žmogus, ieškantis aiškumo, pirmiausia kreipiasi ten, kur atsakymai pateikiami greitai, yra lengvai prieinami ir nereikalauja pažeidžiamumo. AI šiandien daugeliui tapo pirmuoju kontaktu su informacija apie emocijas, santykius, nerimą ar savijautą. Tačiau būtent čia prasideda labai klaidinantis suvokimas informacijos gavimą sutapatinant su terapiniu procesu.
Šią temą labai įdomiai paliečia Carla Chalah straipsnis „Your Subconscious Mind is Like AI – Here’s Why You Still Need to Be Its Editor: Part I“, publikuotas žurnale Unlimited Human. Skaitydama jį nuolat galvojau ne tik apie pačią autorės metaforą, bet ir apie šiandieninį žmogų, kuris jau ne tik lygina pasąmonę su dirbtiniu intelektu, bet ir iš tiesų pradeda naudoti dirbtinį intelektą kaip savipagalbos įrankį. Straipsnyje autorė siūlo labai stiprią mintį: jei pasąmonė veikia panašiai kaip sistema, apdorojanti didžiulius kiekius informacijos, tuomet sąmonė tampa tarsi redaktoriumi, kuris turi mokėti sustoti, įvertinti ir nuspręsti, ar vidinis „atsakymas“ iš tiesų atitinka realybę bei mūsų gerovę.
Pasąmonė kaip vidinis „superkompiuteris“
Carla Chalah apibūdina pasąmonę kaip nuolat veikiančią sistemą, kuri apdoroja, saugo ir integruoja milžiniškus informacijos kiekius. Straipsnyje ji remiasi mintimi, kad pasąmonė informaciją apdoroja nepalyginamai greičiau nei sąmoningas protas, o sąmonė turi prieigą tik prie labai mažos viso psichinio proceso dalies. Ši metafora įdomi tuo, kad padeda paprastai paaiškinti, kodėl žmogus dažnai supranta, ką „reikėtų daryti“, bet elgiasi priešingai. Galime norėti kalbėti drąsiau, kurti santykį, pakeisti rutiną ar labiau savimi pasirūpinti, tačiau viduje veikiantys seni modeliai vis tiek nukreipia elgesį į pažįstamą saugumą.
Autorė labai taikliai įvardija, kad pasąmonė veikia tarsi sistema, kurios „mokymo duomenis“ sudaro visa mūsų patirtis: girdėti žodžiai, gautos žinutės, ankstyvi įsitikinimai, emociniai įspaudai, trauminiai ar palaikantys išgyvenimai. Jei didelė dalis šios medžiagos buvo paremta baime, kritika ar nepasitikėjimu, tuomet ir vidiniai atsakymai gali būti tendencingi. Kitaip tariant, kaip ir AI, žmogaus pasąmonė gali remtis ne tik naudinga, bet ir pasenusia, ribojančia ar šališka informacija.
Būtent čia man autorės metafora atrodo labai vertinga. Ji ne romantizuoja pasąmonę, o kviečia į ją žiūrėti su smalsumu ir atsakomybe. Ne viskas, kas kyla automatiškai, yra tiesa. Ne kiekviena stipri mintis yra faktas. Ne kiekviena emocinė reakcija yra tikslus situacijos atspindys.
„Garbage in, garbage out“: kai tiek pasąmonė, tiek AI gali būti šališki
Vienas stipriausių straipsnio momentų yra autorės naudojamas principas „Garbage In, Garbage Out“. Jis reiškia, kad sistema veikia tiek gerai, kiek kokybiška informacija ją maitina. Jei į ją patenka daug ribojančių, klaidinančių ar iškreiptų įvesčių, rezultatai taip pat bus iškreipti.
Ši mintis šiandien ypač aktuali kalbant apie AI naudojimą asmeniniais terapiniais tikslais. Taip, ChatGPT ar kiti AI įrankiai gali būti labai naudingi. Jie gali padėti struktūruoti mintis, suprasti terminus, surinkti informaciją, išversti sudėtingą psichologinį turinį į suprantamą kalbą ar net pateikti idėjų savistabai. Kai kuriems žmonėms tai tampa pirmu saugiu žingsniu į sąmoningesni santykį su savimi. Tačiau tas pats įrankis taip pat gali pateikti pernelyg kategorišką, netikslų ar šališką atsakymą, ypač jei klausimas yra miglotas, pernelyg platus arba paremtas jau iš anksto suformuota baimės kryptimi.
Tai labai panašu į tai, ką matau terapijoje. Jei žmogus ateina su giliu įsitikinimu „su manimi kažkas negerai“, tuomet ir jo vidinis dėmesys, ir AI užduodami klausimai dažnai natūraliai krypsta į šios minties patvirtinimą. Taip susiformuoja uždaras ratas: žmogus ieško atsakymo, bet iš tiesų renka ne informaciją, o patvirtinimą jau turimai baimei.
Todėl AI naudinga ne tik klausti, bet ir mokėti klausti kitaip.
Kaip naudoti AI produktyviau ir su mažiau šališkumo
Jei žmogus nori naudoti AI savistabai, informacijos paieškai ar geresniam savęs supratimui, labai svarbu suformuluoti aiškius, konkrečius ir kuo mažiau vedančius klausimus. Vietoje klausimo „ar aš turiu traumą?“ daug naudingiau klausti: „Pateik kelias galimas priežastis, kodėl žmogus tokioje situacijoje gali taip reaguoti, ir atskirk, kas yra galimybės, o kas reikalauja specialisto vertinimo.“ Vietoje „kodėl man nesiseka santykiai?“ geriau klausti: „Pateik 5 galimus santykių sunkumų paaiškinimus, remiantis skirtingomis psichologinėmis perspektyvomis, ir nurodyk, kuo jos skiriasi.“
Labai naudinga į prompt’ą įtraukti ir prašymą parodyti abi puses. Pavyzdžiui: „Atsakyk iš kognityvinės elgesio terapijos (KET) perspektyvos ir pateik 5 argumentus už bei 5 prieš šį aiškinimą.“ Arba: „Pateik man neutralią apžvalgą, kur būtų atskirti faktai, interpretacijos ir nežinomieji.“ Dar viena naudinga kryptis: „Kokios yra dažniausios klaidos, kai žmonės patys interpretuoja savo simptomus?“ Tokie klausimai padeda mažinti patvirtinimo šališkumą ir skatina mąstyti plačiau.
Vis dėlto net ir geriausiai suformuluotas prompt’as nepakeičia to, ką suteikia gyvas terapinis santykis.
Kodėl AI neatstos terapeuto
Tai vieta, kuri man atrodo svarbiausia. AI gali padėti surinkti informaciją, struktūruoti mintis ir net pasiūlyti tam tikrų pratimų ar galimybių. Tačiau terapija nėra vien informacijos gavimas. Terapija yra santykis, procesas ir gyvas reguliavimas tarp dviejų žmonių.
Terapeutas ne tik atsako į klausimą. Jis girdi, kaip žmogus tą klausimą užduoda. Jis pastebi, ko žmogus nepasako. Jis mato emocinį toną, gynybinius veiksmus, kūno reakcijas, prieštaravimus, tempo pokyčius. Jis padeda ne tik suprasti, bet ir išbūti. O tai ypač svarbu tada, kai žmogus susiduria su trauma, giliu nerimu, gėda, disociacija ar pasikartojančiais santykių modeliais.
AI gali labai greitai pateikti atsakymą, bet jis negali tikrai reguliuoti žmogaus nervų sistemos savo buvimu. Jis negali laikyti emocinės erdvės tuo momentu, kai atsiveria skausminga patirtis. Jis negali įvertinti rizikos taip, kaip tai daro kvalifikuotas specialistas. Jis negali priimti klinikinių sprendimų ar atpažinti, kada savistaba jau tampa savidiagnostika, kuri žmogų dar labiau gąsdina.
Iš hipnoterapijos perspektyvos tai ypač svarbu. Dirbant su pasąmone, vidiniais resursais ir emociniais įspaudais, labai svarbi ne tik technika, bet ir santykis, saugumas, dozavimas bei žmogaus pasirengimas. Tai nėra sritis, kur pakanka tik „teisingo atsakymo“. Reikia žmogaus, kuris padėtų šį atsakymą integruoti.
Kur AI gali būti naudingas, o kur prasideda terapija
Man artimiausia pozicija šioje temoje yra ne „už“ arba „prieš“ AI, o brandus naudojimas. AI gali būti puiki priemonė, kai norisi geriau suprasti sąvokas, pasiruošti terapijai, susidėlioti klausimus, reflektuoti po sesijos ar susirinkti kelias skirtingas perspektyvas į vieną temą. Jis gali būti pradinis tiltas į savistabą, ypač žmogui, kuriam sunku pradėti kalbėti.
Tačiau kai tema pradeda liesti gilesnį skausmą, pasikartojančius destruktyvius modelius, stiprų nerimą, trauminę patirtį ar emocinį perdegimą, vien informacijos nebeužtenka. Čia prasideda ne paieška, o gydantis procesas. Ir tam reikalingas santykis.
Refleksija pabaigai
Carla Chalah straipsnyje labai taikliai kalba apie sąmonę kaip „redaktorių“. Man ši mintis šiandien skamba dar plačiau. Turbūt mums visiems reikia būti ne tik savo pasąmonės, bet ir savo naudojamo AI redaktoriais. Nepriimti visko kaip tiesą vien todėl, kad tai skamba įtikinamai. Klausti plačiau. Tikrinti. Pastebėti šališkumą. O svarbiausia – prisiminti, kad informacija pati savaime dar nėra transformacija.
Tikras pokytis dažniausiai vyksta ne tada, kai gauname dar vieną atsakymą, o tada, kai kažkas padeda mums pamatyti save giliau, saugiau ir tiksliau. Būtent todėl AI gali būti vertingas įrankis, bet ne terapeuto pakaitalas. Jis gali padėti suprasti, nuo ko pradėti. Tačiau kelionė į gilesnį pokytį vis dar vyksta per ryšį, refleksiją ir gyvą, individualų darbą su žmogumi.
Jei norite saugiau ir giliau suprasti savo vidinius procesus, o ne tik surinkti daugiau informacijos, kviečiu į nemokamą pirminę konsultaciją: www.hypnohut.lt
