Kaip nepasimesti tarp šventinių lūkesčių: kelias į ramų protą

Šventės – tai metas, kurį siejame su džiaugsmu, šeimos šiluma, asmeniniu dėmesiu ir ypatingais prisiminimais. Bet realybėje jos dažnai tampa emociniu išbandymu: dideli lūkesčiai, nesibaigiantis pasiruošimas, vidinės dilemos tarp „būti geram vaikui“ ir „pailsėti nuo visko“, tarp „noriu viską spėti“ ir „norėčiau pabūti tyloje“.

Kaip klinikinė hipnoterapeutė, savo darbe dažnai matau, kad būtent šventinis laikotarpis tampa nerimo, kaltės ar įtampos šaltiniu. Tyrimai tai patvirtina – „Amerikos psichologų asociacijos duomenimis” (APA, 2022), net 38 % suaugusiųjų švenčių metu patiria padidėjusį stresą, daugiausia dėl finansinių išlaidų, santykių įtampos ir laiko trūkumo. Atrodo, kad šventės, kurios turėtų dovanoti ramybę, dažnai tampa dar vienu projektu, kurį reikia „atlikti tobulai“.

Mano asmeninė patirtis tarp lūkesčių ir realybės

Aš pati turiu didelę šeimą – dukterėčias ir sūnėnus. Mano mintyse jie vis dar kažkur apie 13 metų, nors realybėje jiems jau 18 ir 21. Kartais pagaunu save pasimetusią – nežinau, ką jiems padovanoti, nes nebesusikalbu su „Gen Z“ karta. Atrodo, kad jų pasaulis greitas, skaitmeninis, o mano – labiau apmąstytas ir lėtesnis.

Tokiais momentais man padeda hipnozės įrankiai – vizualizacijos, kuriose įsivaizduoju, kaip leidžiu sau paleisti „seną scenarijų“. Įkvėpdama matau jų veidus tokius, kokie jie yra šiandien – suaugusių, savarankiškų, besiformuojančių savo gyvenimus. Iškvėpdama paleidžiu savo įsitikinimą, kad turiu „tiksliai žinoti“, ką jie nori gauti dovanų. Tada tampa lengviau – suprantu, kad pati dovana nebūtinai yra daiktas. Kartais prasmingiausias dovanojimas – tai laikas, dėmesys ar pokalbis, kuriame iš tikrųjų išgirstame vieni kitus.

Dar viena šventinė dilema – mano senstantys tėvai. Kasmet matau, kaip jie stengiasi sukurti šventę visai šeimai, nors jiems patiems jau reikia daugiau poilsio. Ir čia kyla vidinis konfliktas: ar perimti jų pareigas, kad juos apsaugočiau, ar leisti jiems patiems pajusti, kad jie vis dar gali, vis dar pajėgia. Hipnoterapijoje kalbame apie įgalinimą – apie tai, kaip svarbu žmogui pačiam patirti, kad jis kuria, o ne tik gauna. Kartais mūsų pagalba, net jei ji iš meilės, tampa netyčiniu jų galimybių apribojimus.

Tarp materializmo ir sąmoningo pasirinkimo

Šventės neišvengiamai susijusios su vartojimu. Dovanų pirkimas, prekybos centrų triukšmas, reklamos, kurios ragina „šiais metais padovanoti dar daugiau“. Bet tyrimai rodo, kad ilgalaikį pasitenkinimą labiau kelia patirtys, o ne materialios dovanos (Gilovich, Cornell University). Kitaip tariant, bendras kelionės planavimas, stalo žaidimų vakaras ar pasivaikščiojimas gamtoje gali sukurti gilesnius prisiminimus nei dar vienas daiktas po eglute.

Hipnozė čia tampa puikiu įrankiu: ji leidžia pastebėti, kokie mano lūkesčiai yra tikrieji, o kokie – primesti iš išorės. Užmerkusi akis galiu paklausti savęs: „Jei nebūtų reklamos, jei niekas nesitikėtų, ką aš norėčiau dovanoti?“. Dažnai atsakymas būna daug paprastesnis ir artimesnis širdžiai.

Tarp sveiko gyvenimo būdo ir „juk šventės“

Dar viena įprasta įtampa – maistas. Visus metus stengiamės rinktis sąmoningai, bet atėjus šventėms dažnai pasiduodame mintims: „juk Kalėdos – kartą per metus“.

Hipnozėje dažnai kalbame apie vidinį leidimą. Jei nuolat sau draudžiame, šventės tampa pasiteisinimu paleisti visus stabdžius. Bet jei išmokstame sąmoningo pasirinkimo – ne iš ribojimo, o iš atsakomybės už save – tada ir šventės tampa harmoningos.

Paprasta savihipnozės praktika gali padėti: prieš imdami šventinį patiekalą, trumpam užmerkite akis, giliai įkvėpkite, pajuskite kvapą, spalvas, tekstūrą. Įsivaizduokite, kad jūsų kūnas prašo tik tiek, kiek jam iš tiesų reikia. Pajuskite pirmą kąsnį lėtai, sąmoningai. Toks dėmesys leidžia mažiau persivalgyti, bet patirti daugiau malonumo.

Tarp miško tylos ir miesto švieselių

Kasmet jaučiu dvilypumą: viena mano dalis trokšta tylos miške, kita – miesto su šviesomis, eglutėmis ir blizgučiais. Abu poliai yra manyje. Ir abu jie teisingi.

Hipnoterapija moko: nebūtina rinktis vieno arba kito. Galima priimti abu. Galima turėti dieną miške ir vakarą su draugais. Galima kurti savo balansą – ne „arba–arba“, o „ir–ir“.

Paprasčiausias būdas tai pasipraktikuoti – vizualizacija. Užmerkite akis ir įsivaizduokite dvi scenas: save tylos apsuptyje miške ir save švieselių sūkuryje. Pajuskite abi patirtis, jų privalumus. Tada įsivaizduokite, kad abi jos telpa jūsų širdyje. Kai leidžiate sau turėti abi patirtis, dingsta kaltė, kad „pasirinkau neteisingai“.

Kaip nepasimesti tarp šventinių lūkesčių?

Remiantis tyrimais ir praktika, kelios hipnoterapijos kryptys gali padėti:

1. Sąmoningumas (mindfulness). Net trumpa 5 minučių vizualizacija ar kvėpavimo pratimas gali sumažinti streso lygį.

2. Savihipnozė. Užmerkite akis, įsivaizduokite vietą, kuri jus ramina (mišką, jūrą, vaikystės kambarį). Kiekvienu įkvėpimu įsivaizduokite, kad užsipildote ramybe, o su iškvėpimu paleidžiate lūkesčius ir spaudimą.

3. Tikslų mažinimas. Užrašykite visus „privalau“ ir pasirinkite tik tuos, kurie iš tiesų svarbūs.

4. Dėkingumo praktika. Tyrimai rodo, kad kasdien užrašius bent tris dalykus, už kuriuos esame dėkingi, stiprėja emocinė gerovė (Emmons & McCullough, 2003).

5. Atviras dialogas. Kartais vienas sakinys „šiemet noriu daugiau paprastumo“ gali išlaisvinti jus ir kitus šeimos narius.

Pabaigai – klausimas jums

Šventės, kaip ir gyvenimas, yra nuolatinis balansavimas tarp vidinių prieštaravimų. Mes visi vienu metu galime norėti tylos ir triukšmo, dovanų ir paprastumo, artumo ir erdvės. Hipnozė padeda atpažinti, kas yra tikras mūsų noras, o kas – senas scenarijus ar aplinkos spaudimas.

Tad šį mėnesį noriu palikti jums klausimą: ką jums reiškia „šventė“? Ar tai yra blizgučiai ir dovanos, ar ramus pokalbis su artimu žmogumi? Ar tai garsas, ar tyla?

Kviečiu jus pastebėti, kada einate iš įpročio, o kada – iš tikro noro. Nes būtent čia gimsta ramus protas.