„Nauji metai, nauja aš?“ Arba kaip išgirsti savo tylų vidinį balsą

Kiekvienų metų pradžioje dauguma iš mūsų užsirašo tikslus: daugiau sportuosiu, sveikiau valgysiu, daugiau keliausiu, labiau rūpinsiuosi savimi. Tai natūralu – psichologai tai vadina „naujos pradžios efektu“ (Dai, Milkman & Riis, 2014). Žmogus natūraliai siekia atskirti naujus etapus, kad galėtų atnaujinti savo įpročius. Tačiau už šio entuziazmo dažnai slypi nuovargis ir įtampa – dar vienas lūkestis, dar viena užduotis, kurioje gali pasimesti.

Kodėl mums atrodo, kad pokyčiui reikia starto linijos ar konkrečios datos? Tyrimai rodo, kad nuolatinis lyginimas su išorės standartais gali slopinti savirefleksiją ir savivertės augimą (Neff, 2011). Tikrasis pokytis gimsta ne iš laiko ribų, o iš gebėjimo išgirsti save ir savo vidinius poreikius.

Savivertė prasideda nuo tylos

Hipnoterapijoje dažnai girdžiu klausimą: „Kaip tapti geresne, labiau pasitikinčia, verta?“ Ir visada grįžtame prie vieno: savivertė pradeda augti nuo meilės sau. Tikra meilė sau – tai gebėjimas išgirsti savo subtiliausias emocijas, kurias dažnai nustumiame kaip „per mažas“ ar „nesvarbias“.

Kiek kartų esame nutylėję savo norus, tikėdami, kad jie nesvarbūs? Kiek kartų leidome sau spausti „dar truputį“, nors viduje girdėjome tylų pagalbos šauksmą? Tyrimai rodo, kad gebėjimas atpažinti ir priimti savo emocijas tiesiogiai siejasi su didesne saviverte ir emocine gerove (Gross & John, 2003; Neff, 2011).

Būtent tas tylus balsas, išgirstas ir įvertintas, padeda mums nustatyti ribas ir kurti vidinį saugumą. Hipnoterapija moko: kai leidžiame sau klausytis šio balso, mūsų savivertė auga natūraliai, be prievartos.

Ramybės treniruotė

Kiekviena akimirka, kai sustojame ir leidžiame sau tiesiog būti, stiprina mūsų gebėjimą girdėti vidinį balsą. Tai nėra apie pastangas ar kontrolę – tai švelnumo treniruotė. Ramybė tampa raumeniu, kurį treniruojame per kasdienę refleksiją. Tyrimai rodo, kad reguliarus savirefleksijos ir meditacijos praktikavimas padeda sumažinti stresą ir didina savivertę (Kiken et al., 2015).

Šis balsas gali patarti: „pailsėk“, „duok sau erdvės“, „leisk sau būti“. Kiekvienas atsiliepimas į vidinį balsą sustiprina gebėjimą priimti save, o ne tik vykdyti išorės reikalavimus.

„Nauji metai, nauja aš?“ – ar tiesiog „nauji metai, dar labiau aš“?

Nereikia spausti savęs naujais pažadais. Kartais pakanka leisti sau pastebėti vidinį balsą ir švelniai sekti jo kryptimi. Pokyčiai ateina natūraliai, kai išmokstame atpažinti savo poreikius ir švelniai jiems atsakyti. Ir tuo pačiu kyla klausimas, kuris lydi mus visus: ar tikrai reikia pasikeisti, kad būtume verti meilės ir laimės, ar didžiausia transformacija vyksta tada, kai drįstame išgirsti ir priimti save tokius, kokie jau esame? Kai tai pajuntame, „nauja aš“ tampa ne išoriniu pažadu, o vidine kelione – nuolatiniu grįžimu namo pas save.